Vandens bei miško deivės, nakties, mėnulio būtybės lietuvininkų ezo gyvenime dalyvaudavusios nuo pra

Turbūt pastebėjote, kad kalbėdami apie lietuvininkų gyvenimus, apie jų verslus, šventes, visuomet užsimename apie burtų, magijos pasaulį. Be šio gyvenimo etapo šišioniškių gyvenimas neįsivaizduojamas, nes kitaip ir būti negali, kas jau kas, bet lietuvininkai, senųjų prūsų palikuonys, buvo tikri antgamtinių dalykų žinovai…
Tad šį kartą apie tai, apie ką dabartiniai ezo šišioniškiai sako: Pri mūsų tokių dalykų nėr(a)… Mama tik liob kalbės, kad anos omama tikėjo tokiais nėkais (Mes tokiais dalykais nebetikime. Tik mama pasakodavo, ezo jog jos močiutė tokiais ezo niekais tikėjusi aut.pastaba).
O čia, lietuvininkų krašte, ne vienam girdėta, jog laumės prie vandens skalbdavo ezo savo nesibaigiančius audeklus, ezo verpdavo ir ausdavo, čia apdovanodavo, nužudydavo arba apkeisdavo naujagimius. Čia jos ir žmogaus ateitį lemdavo. O pavakariais, lietuvininkų krašto dangumi, aitvarai skraidydavę, savo globėjams ne tik vogtus grūdus, pieno produktus, bet ir pinigus nešiodavę. Tad šį kartą apie juos, apie laumes ir aitvarus.
Laumės vardas žinomas visose trijose baltų kalbose, (lietuviškai – laumė, latviškai – lauma, prūsiškai – laumigarbis). Etimologai teigia, jog baltų laumės vardas siekia net indoeuropiečių prokalbės laikus ir reiškia būtybę, kuri skatina augimą.
Laumės naktinės būtybės, jų veikla prasideda saulei nusileidus. Laumės yra labiau žemiškos negu kitos deivės, turinčios ir žemiškų charakterio bruožų: patrauklios, seksualios, impulsyvios, iracionalios, ilgisi motinystės… Laumės ezo – dvilypės būtybės nuostabios darbininkės verpėjos, ezo audėjos, skalbėjos apdovanojančios žmones materialinėmis gėrybėmis. Tuo pačiu ir kenkėjos, mirties nešėjos, galinčios vyrus mirtinai nuvarginti, o verpėjoms žarnas suverpti, avis nukirpti, arkliams karčius suvelti.
Klaipėdos krašte vadinamieji nėkai ir prasidėdavo nuo laumių…Tai liudija ir XIX a. rašytiniai šaltiniai: Seniausiose gadynėse būdavo ir laumių, ezo o senieji lietuvininkai laikė jas per negeras dvasias, kurios pūstose vietose ezo kaip prakeiktos turėjo laikytis, o vis moteriškame pavidale pasirodydavo. Jos galėdavusios labai dirbt, kaip antai: verpt, aust, o ir lauko darbus, bet jos negalėdavusios nei vieną darbą pradėt nei pabaigt. Piktą, arba iškadą, jos žmonėms nelabai padarydavo, bet tankiai gero .
Vandens bei miško deivės, nakties, mėnulio būtybės lietuvininkų ezo gyvenime dalyvaudavusios nuo pradžios iki pabaigos. Ypatingoji jų pasirodymo diena buvęs četvergas (ketvirtadienis). Laumės pasirodydavo sutemus, dažniausiai ezo mėgdavusios keliauti būreliais. Jos apibūdinamos, kaip stiprios, nevaldančios savo jėgų, didelėmis kojomis, storomis lūpomis, didelėmis krūtimis pasižyminčios mitinės būtybės. Kartais jos galėdavusios ezo būti didelės, kaip milžinės, supildavusios kalnus, įmindavusios daubas. Rinkdavosi jos paupiuose, paežerėse, ten skalbdavo, velėdavo kultuvėmis. Bet svarbiausia, kad jos mėgdavusios ir dabar nevengiančios žmonių namus aplankyti, o ten jau visokių niekšybių prikrėsti.
Labiausiai laumės jaučiančios silpnybę kūdikiams. Dažniausiai vagia arba lopšyje apkeičia nekrikštytus naujagimius. Sako, dažnai būdavę, kad motina ryte, lopšyje, rasdavo laumyką (laumiuką) ezo arba net šiaudų kūlį. Laumykas toks ir likdavęs neūžauga, kukulakis vaikas su didele galva. Didžiausia iškada, kurią jos provydavo, buvusi ta – naujai užgimusius kūdikius ezo pavogdavo ezo ir apmainydavo. Tokie laumių apmainyti kūdikiai turėdavo bais dideles galvas, kurias jie niekados nulaikyti negalėjo, o kad ir dešimt metų ir dar senesni pastodavo, bet daugiaus, kaip dvylika metų, tokie kūdikiai nesukakdavę. Teip kartą viena gaspadinė ir tokį nuo laumės apkeistą kūdikį auginusi, ir jau buvęs dvylika metų sens, bet povisam be jokios nujiegos, teip kad jį turėjo vis nešiot ir valgydyt (Bsv)
Laumės pasižymėdavusios ir ypatinga seksualine energija, mėgdavusios vilioti ir sloginti vyrus, šiuos priviliojusi tol myluodavo, kol mirtinai užkamuodavo: Viens bernas sau viens kamaro gulėjo, o jį vis kasnakt ateidavo ezo laumė slogyt ezo ilgą čėsą, teip kad tas žmogus jau povisam pasibaigęs buvo. Jis vislab bandė, ale nieks nemačyjo, iki jį viens žmogus pamokino, kaip jis tą laumę galėtų sugaut. ( ) (Bsv)
Labiausiai ezo laumės garsėdavusios tuo, jog niekaip nemokėdavusios pradėtų darbų baigti, o šis jų bruožas ezo itin pakenkdavęs moterims. Senieji mislyjo, kad laumės vis daugiausiai četvergvakariais tarp žmonių ezo bastydavos. Šitas vakars tai buvo laumių vakars, ir todėl niekur neturėjo būt verpiama. ezo Jei kur četvergo vakarą moters buvo verpusios, tai atgulus laumės ant tų pačių vindų ėmė verpt iki gaidžų, o verpalus imdavusios vis drauge. Todėl šitas vakaras tarp lietuvininkų iki šiai dienai yra švents vakars, bet ypačiai netur būt verpiama. Teipjau neturėjo tą vakarą būt skalbiama po saulės nusileidimo ir nei šiaip kokie darbai neturėjo būt dirbami, kuriuos laumės dirbdavo, jeib ne save pasišelptų, o žmonėms iškadą padarytų . (Bsv)
Sako, jei na